Pastebite, jog artimas žmogus susiduria su emociniais sunkumais, tačiau nežinote, kaip padėti? Gali būti nedrąsu, kilti baimingos mintys: kaip pradėti pokalbį? Kaip neįžeisti? Kaip efektyviai nukreipti pas specialistą? Kaip nepakenkti… Pačių sukurtos baimės gali užkirsti kelią atvirai kalbėti apie „dramblį kambaryje“, taip ir nepasiūlius pagalbos. Aparkime keletą pagrindinių punktų, kaip apdėti.
Visų pirma, pasiruoškite prieš pradedant pokalbį: pasirinkite tinkamą laiką ir saugią pokalbiui aplinką. Būkite tikslūs, nuoširdūs ir kalbėkite nuo savęs: „aš pastebėjau, kad pasikeitė…“, „aš nerimauju dėl….“, „man rūpi tavo savijauta…“, „nežinau, kaip padėti, bet pabandom kartu…“. Jei kalbėsite atvirai, nevertinsite ir nepatarinėsite o daugiau klausysitės, žmogui nepakenksite. Priešingai, parodysite jam, kad jis gali saugiai jums atsiverti. Galimybė išsikalbėti nuima didžiulę įtampos naštą, net jei pokalbio tema ir yra sunki.
Taip pat prieš pokalbį, ar jau jo metu įsivardinkite patys sau – kurioje pokyčio stadijoje yra žmogus. Nuo to priklausys jūsų tolimesni veiksmai.
Neigimo. Kai žmogus nepripažįsta problemos jį nukreipti pagalbos sudėtingiausia. Net jei priversite žmogų nueiti pas psichologą, naudos iš to nebus. Kabinete toks žmogus būna užsisklendęs, priešiškas. Lyg pokalbis su psichologu būtų bausmė. O nuo kliento motyvacijos priklauso, kiek konsultavimas bus efektyvus. Jei žmogus tam nepasiruošęs, ne tik, kad nevyks jokie pokyčiai, bet ateityje kreiptis pagalbos gali trukdyti įgyta neigiama pirmoji patirtis, „nuėjau, ir nieko man nepadėjo“. Tad manipuliacijos ir spaudimo nenaudokite.
Ką daryti? Šioje stadijoje su pagarba ir nuoširdumu klabėtis su žmogumi, kokius pokyčius pastebite jo gyvenime, kaip jaučiatės dėl to. Šiame etape gali reikti kantrybės, ne vieno pokalbio, kol žmogus „praregės“ ir priims situaciją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.
Svarstymo. Čia žmogus jau suvokia, kad yra problema (nors nebūtinai dar gebės tiksliai ją įvardyti). Žmogus priima, kad kažkas vyksta negerai, nenori, jog tai tęstųsi ir nori kažką su tuo daryti.
Ką daryti? Nepatarinėti, neliepti, bet išklausyti ir kartu aptarti, kaip būtų galima spręsti situaciją. Kartais žmogui gali užtekti tik nuoširdaus pokalbio ar kelių, kartais gali prireikti pasitelkti kitus turimus resursus, o kartais išeitis gali būti vizitas pas specialistą. Šiame etape žmogus dvejoja, eiti pas psichologą ar ne? Apsvarstykite kartu: kas gali blogo nutikti besikreipiant? Ko žmogus bijo? Išsiaiškinus baimes jas taip pat aptarkite – ar jos realios, pagrįstos? Kaip galima apsisaugoti, rasi kitų būtų? (pvz. baimė dėl išlaidų – yra ir nemokamų galimybių). Taip pat aptarkite, o kas gero gali nutikti? Kokia galima nauda? Po pokalbio žmogus nebūtinai priims sprendimą. Duokite laiko „apdoroti“ aptartą informaciją, nespauskite priimti sprendimo.
Ketinimo. Žmogus priima esamą situaciją, nusprendžia kreiptis pas psichologą, tačiau dar nesiima konkrečių veiksmų.
Ką daryti? „gal ir būtų gerai nueiti“ – tai jau ženklas daugiau iniciatyvos imtis jums. Galima pasiūlyti, kad jūs pasidomėsite galimybėmis ir sąlygomis, jei pats žmogus tam dar neturi jėgų ar jam nedrąsu. Susirinkite visą informaciją ir pateikite variantus. Svarbiausia – nenuspręskite už patį žmogų, leiskite jam išsirinkti specialistą pačiam. Priminkite, kad nebūtinai iš pirmo karto specialistas tiks. Kartais neužtenka vienos konsultacijos – ryšys užsimezga eigoje. Taip pat galite susirašyti prioritetinį psichologų sąrašą, nuo kurio psichologo pradėsite, ir jei su pirmuoju nepavyks susiderinti, žmogus iš kart turės kitą variantą. Taip pat, prieš einant galite paskatinti pasiruošti – apgalvoti kelis klausimus. Taip pirmoji konsultacija bus efektyvesnė. Klausimai gali būti: kaip suprantu savo problemą? Dėl ko nusprendžiau kreiptis pagalbos dabar? Koks mano tikslas, ką noriu konsultacijose pasiekti? Kodėl man tai svarbu? Iš ko suprasiu, kad pokytis jau įvyko? Kiek esu pasiruošęs pradėti pokyčių kelionę? Leiskite pačiam žmogui atsakyti į šiuos klausimus, ir jei nenori, nesidalinti atsakymais.
Veiksmo. Artėjant vizito laikui gali didėti nerimas, kilti noras atšaukti apsilankymą. Tai natūralūs jausmai, ir čia taip pat gali būti reikalingas palaikymas.
Ką daryti? Pastiprinkite, pagirkite artimąjį, kad ryžosi šiam žingsniui. Galite pasiteirauti, ar turi kaip nuvykti? Gal nori, kad palydėtumėte iki kabineto? Po apsilankymo gerbkite žmogaus ribas ir nespauskite dalintis, ką kalbėjo su psichologu, tačiau galite paklausti, kaip sekėsi, ar ketina lankytis toliau? Paskatinkite konsultacijas tęsti. Priminkite, jog sunkumai formavosi kurį laiką ir sudėtingi išgyvenimai trunka ne vieną dieną, tad ir išėjimas iš jų neįmanomas per vieną pokalbį. Tam reikia laiko.
Transliuokite teigiamas nuostatas apie psichologinę pagalbą. Tyrimais įrodyta, kad ar žmogus kreipsis pagalbos ar ne, didele dalimi priklauso nuo to, ką apie tokią pagalbą galvoja jo aplinka. Jei pašiepiate asmenis turinčius psichikos sveiktos sunkumų, o kitą dieną artimąjį raginate kreiptis pagalbos – šansai sėkmingai nukreipti gerokai mažesni. Apie emocinius sunkumus kalbėkite lygiai taip pat, kaip apie bet kokius kitus sunkumus. Jei pats lankėtės pas psichikos sveikatos specialistus, ar tai darė kas iš žinomų žmonių – pasidalinkite. Tai padės normalizuoti, padrąsins ieškoti pagalbos.
Galiausiai, jei vis tiek jaučiatės pasimetę, nežinote kaip padėti atrimtajam, galite pasitarti su specialistu.
Jonavos visuomenės sveikatos biuras Jonavos raj. gyventojams finansuoja psichologo konsultacijas, tad jas galite gauti nemokamai, konfidencialiai ir anonimiškai. Nuotoliniu arba kontaktiniu būdų. Daugiau apie paslaugą rasite čia: www.jonavosvsb.lt/individualios-psichologo-konsultacijos-suaugusiems/
O daugiau naudingos informacijos apie psichikos sveikatą galite rasti čia:
Parengė psichologė G. Skačkauskienė
