Atšilus orams erkės tapo aktyvios ir, kad pratęsti savo gyvenimo ciklą ir susilaukti palikuonių, ieško prasimaitinimo šaltinio. Daugelis erkių rūšių pavojingos gyvūnams bei žmonėms, nes platina infekcines ligas. Žarnose arba seilių liaukose erkės gali turėti bakterijų, pirmuonių arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Įvairių rūšių erkės platina ypač sunkius susirgimus, tokius kaip erkinį encefalitą, Laimo liga (boreliozę), anaplazmozę, babeziozę, tuliaremiją it kt. kitas.
Ligą sukeliantis virusas perduodamas žmogui tučtuojau, kai tik erkė „įsisega“ ar prašliaužia odos paviršiumi ir ją įdreskia, todėl ankstyvas erkės ištraukimas neapsaugo nuo užsikrėtimo. Susirgti galima tiek įkandus suaugusiai 3-4 mm dydžio erkei, tiek erkių lervoms bei nimfoms, kurių dydis siekia nuo kelių dešimtųjų milimetro iki 1-2 mm. Jei žmogui įkando mažytė erkės lerva ar nimfa, jis gali jos net nepastebėti.
Erkiniu encefalitu taip pat galima užsikrėsti ne tik įkandus erkei, bet ir geriant nevirintą karvių ar ožkų pieną.
Erkių platinamų ligų paplitimas
Erkių platinamos ligos išlieka grėsme visuomenės sveikatai Europoje ir kitose pasaulio šalyse. Per paskutinius 30 metų kai kurių erkių platinamų susirgimų skaičius endeminėse Europos šalyse padidėjo beveik 400 procentų, nustatomos vis naujos rizikos teritorijos ir gamtiniai šios ligos židiniai. Europos regione erkiniu encefalitu galima užsikrėsti 27-iose šalyse, ir kasmet atsiranda vis naujos rizikos zonos.
Daugiausiai erkinio encefalito atvejų registruojama Čekijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje. Liga plačiai paplitusi Rytų Europoje ir Azijoje.
Lietuva taip pat priskiriama prie rizikos šalių. Kasmet erkių platinamomis ligomis mūsų šalyje suserga apie 2–3 tūkst. žmonių, šiuo virusu infekuotų erkių yra absoliučiai visuose regionuose, o didžiausia rizika užsikrėsti yra gyventojams, gyvenantiems vidurinėje šalies dalyje: Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių, Marijampolės ir Jonavos rajonuose.
Erkių “medžioklės” sezonas ir plotai
Peržiemojusios erkės savo “medžioklės” sezoną dažniausiai pradeda kovo mėnesį ir jis tęsiasi iki pirmųjų šalnų – lapkričio mėnesio. Aktyviausios maisto paieškos dažniausiai būna gegužės pabaigoje – birželio pradžioje ir rugpjūčio gale iki rugsėjo vidurio. Vidutinė temperatūra, kuriai esant erkė išlieka aktyvi, yra +7ºC, bet išlieka tikimybė „pasigauti“ erkę ir kai aplinkos temperatūra svyruoja nuo +5 iki -7º C.
Pavojus tyko ne tik miškuose – dauguma žmonių virusu užsikrečia savo gyvenamojoje aplinkoje (sodyboje, kolektyviniame sode, nuosavo namo kieme, miesto parke). Erkėms labiausiai tinkama aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė. Pušynuose erkių paplitimas mažesnis.
Erkės ropoja augalų lapais ar stiebais ir jais aukštyn gali nukeliauti ne daugiau kaip metrą ar pusantro. Aukos paprastai tyko žolėje – užsilipusios ant žolės lapo jos greitai pajunta žmogaus ar gyvūno šilumą ir taip patenka ant kūno.
Pagrindinis erkių maisto šaltinis – smulkieji graužikai (ežiai, pelės, pelėnai, voverės ir kt.), taip pat stambūs laukiniai ir naminiai žinduoliai (karvės, ožkos ir kt.), na ir žinoma – žmogus.
Erkinis encefalitas
Tai labai pavojingas susirgimas, nuo kuo kurio nėra specifinio gydymo (gydomi tik jo simptomai). Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių praeina 2–28 dienos, vidutiniškai 7–14 d. Liga prasideda į gripą panašiais simptomais (karščiuoja, skauda galvą, sąnarius, bet netrukus būklė pagerėja). Būtent dėl to apgaulingo „pagerėjimo“ neretas susirgęs ir nesikreipia laiku į medikus. Maždaug po savaitės liga „sugrįžta” (pakyla temperatūra, skauda sąnarius ir galvą, gali pykinti, sutrikti kalba, ligonis gali netekti sąmonės). Pasireiškus minėtiems simptomams būtina kuo greičiau kreiptis į medikus, net jei nepamenate, kad buvo įsisiurbusi erkė, taip pat nepamirškite galimo užkrato plitimo kelio per nevirintą karvių ar ožkų pieną.
Tik apie 30 proc. susirgusiųjų iš ligoninės išvyksta visiškai pasveikę, kiti 30 proc. pasveiksta per 1–3 metus. Iki 9 proc. susirgusiųjų tampa neįgaliaisiais. Persirgus šia liga žmogui susidaro imunitetas visam gyvenimui.
Apie Laimo ligą (boreliozę)
Susirgimui būdingos kelios stadijos. Pirmasis simptomas, kurį galima pastebėti 
praėjus 1–4 savaitėms po erkės įsisiurbimo – odos eritema, t. y. raudona specifinė dėmė. Taip pat šiai ligos stadijai būdingi į gripą panašūs simptomai, sąnarių skausmai, kaklo „sustingimas“. Po kelių savaičių ar mėnesių prasideda II ligos stadija, kuriai būdingi nervų bei širdies pažeidimo simptomai. Ligai perėjus į III–ią stadiją, atsiranda lėtiniai pažeidimai – artritas, odos pažeidimai. Susirgimas gydomas antibiotikais. Specifiniu skiepų nuo šio susirgimo nėra, imunitetas neigyjamas (reiškia, kad šią liga galima sirgti pakartotinai).
Kokių būtina imtis profilaktinių priemonių siekiant išvengti erkių platinamų ligų
Kadangi erkės labai mažos, o jų įkandimas paprastai būna neskausmingas, erkių ant kūno galima ir nepajusti, tad grįžus iš vietų, kuriose gali būti erkių, labai svarbu atidžiai apsižiūrėti patiems ir apžiūrėti vaikus bei drabužius.
- Apžiūrėkite visą kūną, ypač atkreipkite dėmesį į pažastis, kirkšnis, kojas, bambą, kaklą ir galvą. Ant vaikų kūno erkės dažnai randamos ties galvos plaukų augimo linija.
- Erkę reikėtų pašalinti pincetu, laikant jį kuo arčiau odos ir traukiant atsargiai bei tolygiai, nedarant staigių judesių ir nesukant. Nesuspauskite erkės kūno, nekaitinkite jos ir nenaudokite cheminių medžiagų, nes erkė gali išspjauti skrandžio turinį į žaizdą ir perduoti bakterijas arba virusą.
- Ištraukę erkę pincetu, suvyniokite ją į tualetinį popierių, išmeskite į unitazą ir nuleiskite vandenį.
- Nuplaukite žaizdą šiltu vandeniu su muilu ir patepkite antiseptiku, pvz., alkoholiu arba jodu.
- Nedidelė pašalintos erkės burnos dalis gali likti žaizdoje. Ji nepavojinga ir po kelių dienų pranyksta kartu su žaizda. Tačiau jeigu po keleto dienų oda nepradeda gyti, turėtumėte kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti infekcijos požymis (taip atsitinka retai).
Kalendoriuje pažymėkite įkandimo dieną ir stebėkite, ar nepasireiškia erkių sukeliamų ligų simptomų. Jeigu per 1 mėnesį po įkandimo susirgote, praneškite gydytojui apie įkandimo dieną.(Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras)
Saugokimės erkės įsisiurbimo
Gamtoje tinkamai apsirenkite (šviesūs lygaus audinio rūbai, prigludusi prie kūno apykaklė, rankogaliai, įkištos į batus ar kojines kelnės).
- Drabužius ir atviras kūno vietas rekomenduojama apipurkšti repelentais (spec. skysčiais, atbaidančiais erkes).
- Kas 1–2 valandas apžiūrėkite drabužius (ieškokite ropojančių ar jau įsisiurbusių erkių).
- Poilsiui ir erkių patikrai rinkitės atvirą, saulėtą vietą, kurioje neveši žolė (erkės dažniausiai įsisiurbia poilsiaujant – judant raumenims joms sunkiau tai padaryti, todėl gulėti žolėje ar sėdėti ant kelmų nepatartina).
- Grįžę iš gamtos vilkėtus rūbus pakabinkite negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje (be papildomos mitybos erkės ilgai negyvena, be to jos neturės galimybės ropoti ant kitų šeimos narių).
Mažinkime erkių populiaciją tinkamai tvarkydami aplinką:
Mišką apie poilsiavietes, stovyklavietes ar sodą reikia sutvarkyti 30-50 metrų spinduliu. Įrenkite tinkamas poilsiui atviras aikšteles (pašalinkime menkaverčius krūmynus, pernykštį šieną, sausas šakas, lapus).
- Šios aikštelės neturėtų būti arti griovių, ganyklų, buitinių atliekų sąvartyno, nes privilioti graužikai ant savo kūno atneš erkių.
- Pasivaikščiojimo ar bėgimo takai turi būti ne siauresni kaip 1,5 metro pločio.
- Nuolat šienaukite žolę neleidžiant jai užaugti aukštesnei kaip 10 cm., nupjauta žolė išvežama arba sudeginama.
- Periodiškai naikinkite graužikus gyvenviečių, poilsiaviečių, stovyklaviečių, sanatorijų, kitų darbo bei poilsio objektų teritorijose.
Vartokime tik termiškai apdorotą karvių, ožkų pieną ar jo produktus.
Skiepai – patikimiausią apsaugą nuo erkinio encefalito
Patikimiausią ir ilgiausią apsaugą nuo erkinio encefalito garantuoja skiepai (tam būtinos 3 skiepų dozės, kurios apie 99 proc. paskiepytųjų sudaro atsparumą erkiniam encefalitui 3-5 metams).
Vakcinavimo schemos yra dvi: įprastinė ir pagreitinta.
Rekomenduojama įprastinė skiepijimo schema – 3 vakcinos dozės (pasiskiepijus pirmą kartą, po 1-3 mėn. skiepijama antrą kartą, o dar po 9-12 mėn. – trečią). Pirmoji revakcinacija reikalinga po trejų metų. Vėlesnė palaikomoji revakcinacija rekomenduojama kas 5 metai, vyresnio amžiaus žmonėms (vyresniems nei 60 m.) – kas treji metai.
Pagreitinta skiepijimų nuo erkinio encefalito schema taikoma prieš pat erkių aktyvumo sezoną ar jam jau prasidėjus. Ši schema įvairių gamintojų vakcinoms gali būti skirtinga, ji nurodoma vakcinos anotacijoje.
Vakcina neapsaugo nuo erkinio encefalito tuo atveju jei erkė įkando dar prieš skiepijantis ar per dvi savaites po pirmosios dozės suleidimo (skiepai efektyvūs po dviejų savaičių nuo antrosios dozės įskiepijimo (taikant tiek įprastinę, tiek pagreitintą skiepijimo schemą).
Erkinio encefalito vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų vaikus. Jaunesnio amžiaus vaikai skiepijami išimtinais atvejais, esant realiai grėsmei užsikrėsti.
Nėščiosioms ar žindyvėms erkinio encefalito vakcinos gali būti skiriamos tik įvertinus vakcinacijos naudą ir galimą riziką.
Rūta Pugačiauskienė
Visuomenės sveikatos biuro
visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė
