Šiandien pakalbėkime apie atidėliojimą ar dar kitaip vadinamą prokrastinaciją. Kartais žinome, ką reikia padaryti, bet vis tiek nedarome. Sėdime, galvojame, vis žadame „dar truputį“ – ir taip praeina valandos, dienos, kartais net savaitės. Atidėliojimas dažnai atrodo, ir kartais yra kitų vadinamas, tinginyste, bet iš tiesų tai labai natūralus, žmogiškas atsakas į viduje jaučiamą spaudimo, baimės ar nuovargio jausmą.
Kai kuriems atidėliojimas kyla iš perfekcionizmo, kai atrodo, kad jei negaliu padaryti puikiai, geriau nedaryti visai. Kitiems – iš perdegimo ar per didelio kiekio užduočių, kurios pradeda slėgti vien savo egzistavimu. Nors protas sako „reikia“, kūnas ar vidinė būsena tiesiog stabdo, priešinasi.
Taigi, ką daryti?
▪️ Pradėti nuo mažų žingsnių – ne viso kalno, o vieno laiptelio;
▪️ Dvi minutės veiksmo dažnai atveria kelią likusioms;
▪️ Nusistatyti aiškų laiką darbui (pvz., ne „vėliau“, o „šiandien 15:40“);
▪️ Pašalinti trukdžius: išjungti ar nutildyti socialinius tinklus, dirbti ramioje aplinkoje;
▪️ Kartais verta pasikalbėti su savimi kaip su draugu: ne „kodėl tu taip“, o „kas tau šiuo metu sunku?“. Nes už atidėliojimo dažnai slepiasi ne tingėjimas, o nesusikalbėjimas su savimi.
Ir net jei šiandien nepavyko, tai nereiškia, kad nepavyks ir rytoj. Psichologinė sveikata, tai ne produktyvumo lenktynės. Kartais svarbiausia suprasti, kas vyksta viduje, ir pradėti nuo ten.
